2021 | Pažinkite pasieniečio kasdienybę vasaros stovykloje!

Ketvirtą vasarą iš eilės Verpikų kaime (Šakių sen.), ant Siesarties kranto, porai savaičių įsikuria vaikai ir jaunimas. Pasieniečių vasaros stovykloje atskleidžiami pasienio pareigūnų gyvenimo užkulisiai. Jau antra savaitė stovykloje vėl verda gyvenimas  čia jaunieji pasieniečiai per du stovyklos etapus susipažįsta su profesijos ypatybėmis, semiasi žinių ir patirties iš svečių ir stovyklos vadovų.

Stovyklos sumanytoja Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Vilniaus pasienio rinktinės bendruomenės pareigūnė Jolita Kuncaitienė prieš ketverius metus šią stovyklą įkūrė kartu su vyru Kęstučiu Kuncaičiu, kuris, beje, yra VSAT Aviacijos valdybos Eskadrilės orlaivio vadas. Pasieniečių šeima, Jaunojo pasieniečio būrelio nariams, už gerą elgesį, 2018 m. pažadėjo žygį. Taip ir atsirado pirmoji stovykla, kurioje buvo šeši vaikai, antrais metais – buvo jau 17 vaikų, trečiais – dvi pamainos po dešimt vaikų, o šįmet čia jau yra dvi pamainos, kuriose yra beveik po 30 vaikų ir jaunimo, o kartu su savanoriais ir instruktoriais susirenka virš 70 žmonių. Apie Verpikuos vykstančią stovyklą mažai kas težinojo, nes pasieniečiai pasislėpę strategiškai geroje vietoje, atokiai nuo kaimų ir vietinių gyventojų. Šiais metais stovykloje 15 vaikų ir iš Šakių, Vilkaviškio, Jurbarko rajonų.

Stovyklą rėmė ir Viliaus m. Antakalnio gimnazija, kurioje veikia Jaunojo pasieniečio būrelis. Mokykla suteikė 10 vietų karinę palapinę, kurioje vyko užsiėmimai ir vakaronės. Renginį taip pat rėmė Vilniaus miesto savivaldybė bei tėveliai.

Anot J. Kuncaitienės, stovykla vyro Kęstučio tėvų žemėje įsikūrė neatsitiktinai – čia šeima kartais atvyksta pabūti gamtos prieglobstyje, aplink yra daug žemės, teka upelis – puiki aplinka gražios gamtos ir medžių apsuptyje, atokiau nuo žmonių gyvenviečių, o svarbiausia, greta pasienio, ką žymi pat prie kelio Šakiai–Slavikai esantis informacinis ženklas „Pasienio ruožas“.

„Stovykla gimė iš noro pasidalinti savo ir vyro lakūno sukaupta patirtimi. Tai, ką daro pasieniečiai, žaidimo forma pateikiama vaikams. Jie turi patirti ir pajusti patys, kad būna ir šalta, ir šlapia, ir sunku, bet labai smagu viską įveikti. Tad nieko nuostabaus, jei į stovyklą kartais įlekia pažeidėjų automobilis, kurį atsiveja tikri pareigūnai, ir čia pat vyksta pažeidėjų patikrinimas ir sulaikymas. Vėliau vaikai treniruojasi tai pakartoti, diskutuoja“, – pasakoja vadovė J. Kuncaitienė.

Pasieniečiai stovykloje iš tiesų viešina VSAT veiklą: pasakoja apie jos funkcijas, moko vaikus rikiuotės ir žygiavimo elementų, maskuotės paslapčių, organizuoja orientacinius žygius, imituoja budėjimus, patruliavimą, pasalas, kontrabandos sulaikymą, asmens apžiūrą bei pristatymą. Pareigūnai pasakoja apie ginklo bei specialiųjų priemonių panaudojimą. Vaikai turi galimybę išbandyti savo jėgas naktiniame žygyje, gali pasitikrinti savo taiklumą šaudydami iš pneumatinio (orinio) šautuvo, jį išardyti ir surinkti, vyksta įvairios estafetės, vaikai stengiasi įveikti savo baimes, pripažinti ir išgyventi savo emocijas.

Bronius Maslaveckas – pasienyje tarnauja nuo 1991-ųjų liepos, kuomet Pasienio apsaugos tarnybos viršininko V. Česnulevičiaus paskirtas Vilniaus miesto pasienio užkardos Kenos geležinkelio stoties pasienio apsaugos posto viršininku.

Iniciatyvos ir idėjų pilna vadovų komanda, suinteresuota sąmoningo ir pilietiško jaunimo ugdymu, pasižymėjo nuoširdumu, sąžiningumu, ypač pagarbiai besielgiantys su visais vaikais greitai įgavo jaunimo pasitikėjimą ir pavergė jų širdis. Kai kurie vaikai tėvų pristatyti kaip maištaujantys paaugliai, radę vyriškumo pavyzdį, stovykloje noriai dirbo visus darbus, rodė iniciatyvą, siūlė pagalbą, teikė idėjas, patys organizavo užsiėmimus, drausmino nepaklusnesnius ir net užėmė instruktorių pareigas.

Foto: Per ketverius metus Šakių rajone Verpikų kaime įkurta Jaunojo pasieniečio būrelio nariams įkurta stovykla išsiplėtė nuo 6 iki 60-ties vaikų, kurie šią vasarą stovyklauja jau dviem etapais, o kartu su mokytojais ir savanoriais stovykloje šįmet susirinko virš 70 žmonių.

Pasak stovyklos sumanytojos, vaikai turi radijo ryšio stotis, žiūroną, netikrą ginklą, tad mokosi visko: šaudyti, rikiuotis, mankštintis, išgyventi lauko sąlygomis. Stovyklų programa skirta susipažinti su pasieniečių darbu, tad didžiausias indėlis buvo savanorių pasieniečių. Tačiau programą paįvairino ir kviestiniai svečiai, daugiausia iš įvairių jėgos struktūrų. Pareigūnė džiaugiasi, kad prie stovyklos organizavimo prisideda labai daug savanorių, bendradarbiaujama su įvairiomis organizacijomis, noriai talkina VSAT Pagėgių rinktinės pareigūnai bei kviestiniai svečiai. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę čia viešėjęs sporto ir savigynos instruktorius, šaulys, atsargos karys, buvęs pasienietis Bronius Maslaveckas, kuris vaikams ne tik vedė mankštas ir sportinius užsiėmimus, bet ir mokė išgyvenimo ekstremaliomis sąlygomis. Į stovyklą nuolat kviečiami įvairūs lektoriai – čia jau viešėjo ir patirtimi dalinosi buvęs Kauno tardymo izoliatoriaus vadovas Vytautas Lamauskas, kuris pasakojo apie tai, kaip nepatekti už grotų. Stovykloje lankėsi žymus fotožurnalistas Vidmantas Balkūnas, kurio patirtis neišsemiama, kalbėjo apie narkotikų prevenciją ir kitom svarbiom temom. Naujų emocijų ir žaismingumo mažųjų stovykloje įnešė Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto užkardos atstovė Rima Zmitrovičienė, kuri vienijo vaikus vieną po kito organizuodama linksmus ir sportinius žaidimus bei estafetes. Vėliau dalinosi pasienietiško darbo patirtimi, pagrindinių šaudybos elementų mokė Donatas Cimoš. Naglis Kmieliauskas paįvairino stovyklos programą muzikiniais pasirodymais. Sportininkas iš Jurbarko, bėgikas, orientacininkas Tadas Čiauška pravedė paskaitų sporto tematika.

Pasieniečių stovykloje vaikai sužino ir patys pabando daryti viską kaip tikri pasieniečiai, todėl naktiniai žygiai, maskuotės, patruliavimai ir kiti pareigūnų atliekami darbai stovykloje nėra naujiena – tenka viską išbandyti patiems.

Žinoma, aviacijos paslaptimis visus keturis metus su vaikais mielai dalinasi ir pats stovyklos vadovas K. Kuncaitis. Vaikai atsisako kartais netgi pertraukų, rodo didelį susidomėjimą.

Anot J. Kuncaitienės, stovyklos tikslas – viešinti VSAT tarnybos veiklą, skatinti tapti pareigūnais bei įgyvendinti prevenciją. Tie, kurie netaps pareigūnais, bent jau gerbs tarnaujančius, supras, kodėl tai svarbu ir reikalinga, taip pat, kad nenorėtų nusikalsti ir žinotų atsakomybę už tai.. Taip pat pasakojo apie pasieniečio profesiją bei įvairias situacijas darbe. Moteris kuravo visus stovyklų organizacinius klausimus, kiekvieną išklausė ir ramino, jei reikėjo – guodė ir palaikė.

„Visuomenėje dažnai girdima „tu nepilnametis, tavęs nebaus“. Netiesa. Nepilnamečių įtraukimas į nusikalstamas veikas vyksta labai gudriai ir jie patiki, kad jiems nieko nebus. Apie tai mes ir kalbame čia, ir dalinamės bei pasakojame realias istorijas, kurios jau kažkam buvo atsitikusios, siekdami atgrasyti vaikus nuo nusikalstamų veikų“, – sako J.Kuncaitienė.

Pati stovyklos vadovė jau turi nemenką stažą vidaus reikalų sistemoje – net 20 metų dirba VSAT. Pradėjusi dirbti eiline pareigūne Mickūnų užkardoje, Jolita „paragavo“ visokio darbo. Karjeros laiptais kopė, kaip pati sako, lėtai, bet sėkmingai. Iki tol pasieniečiai neturėjo bendruomenės pareigūnų ir Jolita ja tapo pirmąja.  Jolitai teko dirbti ir Mickūnų užkardoje eiline pasieniete, ir Vilniaus oro uoste, ir Aviacijos valdyboje, taip pat šešerius metus buvo išėjusi dirbti į Priešgaisrinę tarnybą, kur dirbo Bendrųjų pagalbos skambučių centre 112. Tad per tarnybos metus sukaupta įvairia patirtimi moteris jaučianti pareigą ir norą pasidalinti su kitais. Šiandien J. Kuncaitienė labai džiaugiasi, kad jų stovyklą padeda išlaikyti ne tik vaikų tėveliai, bet ir bendruomenės, savanoriai. Stovykla juk egzistuoja savanoriškai pagrindais, todėl vadovai džiaugiasi, kai bendruomenės stovyklai pasiūlo pagalbą. Pavyzdžiui, šįmet Gotlybiškių bendruomenės centras šiais metais paskolino palapinę. Ji, anot stovyklos vadovės, yra labai svarbi, nes šįmet pirmi metai, kai stovyklaujant lyja, tad vaikams yra kur slėptis. Šakių ir Jurbarko Atviri jaunimo centrai padėjo surasti stovyklai savanorių, specialias programas stovyklautojams rengia ir Šakių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ir Šakių visuomenės sveikatos biuro specialistai. Zimnickų iš Šakių šeima pasiūlė paramą atveždama čia batutus ir kitą jų nuomojamą vaikams pramoginę įrangą, o Šakių įmonės „Gulbelės“ darbuotojai stovyklautojams kasdien į šį atokų kampelį, ganėtinai atitolusį nuo kelio, atveža maistą.

Ypatingas dėmesys stovykloje skiriamas sąmoningumui ugdyti – čia nuolat akcentuojamas Etikos kodeksas, nagrinėjamos problemų sprendimų galimybės konfliktinėse situacijose, trumpai pristatoma socialinė partnerystė bei streso valdymo būdai. Ypač didelis dėmesys skiriamas patyčių prevencijai, antidiskriminacijai bei tolerancijai, nuoširdžiam bendravimui, raginama kiekvieną nesėkmę priimti kaip galimybę tobulėti, būti pozityviems, silpnybes paversti stiprybėmis.

Stovyklos vadovė J. Kuncaitienė neslepia, kad vaikai tokiomis sąlygomis gyventi nėra pratę – jiems kartais ir maži dalykai tampa iššūkiu. Tačiau stovyklos vadovė tikis, kad ir kitais galės visi susiburti, pasidalinti prisiminimais, džiaugtis tobulėjančia stovykla ir besiplečiančiu sąmoningų vaikų ir savanorių būriu. Smagu kai yra ir rezultatai – šiais metais vienas stovyklautojas, Ernestas Sakavičius, kuris dalyvavo visose keturiose stovyklose ir buvo atėjęs čia dėl „bajerio“, pretenduoja dalyvauti atrankoje į Pasieniečių mokyklą.

Stovyklų vadovai ir savanoriai jau ketvirti metai ,,kuria” griežtas taisykles ir puoselėja išsikeltas vertybes. Čia visi žino savo pareigas. Pageidaujama drausmė ir atsakomybė. Čia už necenzūrinius žodžius burną skalauti reikia su druskos tirpalu. Čia vertinamas kiekvienas. Skatinama drąsa. Visi daiktai turi savo vietas. Kategoriškai draudžiamos ir netoleruojamos patyčios. Vienas atsako už visus, visi – už vieną. Komandinis darbas privalomas ir turi būti darnus. Visi turi rūpintis kiekvienu komandos nariu, pastebėti visus. Problemos atveju visi turi galvoti, ką galima padaryti, kad būtų geriau, o ne kodėl nepadarė, kitu atveju skiriamos nuobaudos, susijusios su sportu – bėgimas, atsispaudimai ir pan. Kaltinimai niekur ir niekada netoleruojami. Visi turi pradėti nuo savęs. Jeigu kažkas blogai, klausiame, ką aš galiu padaryti, kad būtų geriau. Keičiant požiūrį, keičiamės mes. Svarbu suprasti, kad negatyvas niekur nenuves, o pokytis esu aš. Kritikuoti galima tik tuo atveju, jeigu aš galiu imti ir parodyti, kaip padaryti geriau. Mokomės dėkoti. Svarbu ieškoti visų asmenybių stiprių pusių, o ne silpnų, pliusų, o ne minusų. Minusus pripažinti, įvardinti bei keisti į pliusus. Čia leidžiame sau ir kitiems klysti. Klaidas įvardijam kaip pamokas. Mokomės priimti kitokį nei aš ir jį gerbti. Neteisti ir suprasti. Atjausti. Atsisakyti stereotipų. Stebėti savo elgesį, analizuoti ir jį tobulinti. Tapti geresniu. Spręsti problemas ir konfliktines situacijas. Čia visi žino, kad stiprūs žmonės kartais verkia. Jausti nėra gėda ar blogai. Jausmai būna įvairūs ir juos reikia priimti, su jais išbūti. Mokomės valdyti pyktį, stebėti iš kur jis kyla. Kurti. Tikėti. Mylėti save, kitą ir savo šalį.

Straipsnio autorė – Vilniaus pasienio rinktinės vyresnioji specialistė (bendruomenės pareigūnė), stovyklos iniciatorė Jolita Kuncaitienė.

Straipsnis publikuotas Šakių rajono laikraštyje ,,Draugas“. 2021 m. rugpjūčio 13 d., Nr. 59. Nuotraukos – Luko Barbier ir stovyklos savanorių.

Straipsnį pagal https://www.jpb.lt/ informaciją parengė Jolita Kuncaitienė