2020 | Šakių apylinkėse vėl praūžė Jaunųjų pasieniečių vasaros stovyklos (II)
Įdomius mokymus stovyklautojams vedė Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie KAM Pilietinio pasipriešinimo skyriaus vyriausiasis specialistas Arvydas Čepukėnas. Arvydas pasakojo apie Lietuvos kariuomenės ir VSAT bendradarbiavimą karo atveju, neginkluoto pasipriešinimo sampratą, asmeninį ir šeimos pasirengimą karo atveju. Vaikams teko atlikti ir praktinių užduočių, o visiems, išklausiusiems kursą bei atlikusiems pateiktas užduotis, buvo įteikti pažymėjimai.
Renginyje taip pat svečiavosi Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviškio rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėja Ineta Kursevičienė. Policijos pareigūnė stovyklautojams pasakojo apie policijos bendradarbiavimą su VSAT, situacijas buitinių konfliktų atvejais pasienio ruože, pasitaikančius sukčiavimo atvejus ir prevenciją. Ši paskaita taip pat sukėlė susidomėjimą ir daug diskusijų. Dėl klausimų gausos pareigūnei iš stovyklos išvyko vėliau nei buvo planuota.
Kiek vėliau Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono Sprogmenų neutralizavimo biuro antro skyriaus vadas išminuotojas Edgaras Kursevičius, 3 mažų vaikų auklės vaidmenį perleidęs mamai, stovyklautojams pasakojo apie dažniausiai aptinkamus sprogmenis Lietuvoje, taip pat kaip derėtų elgtis aptikus daiktą, panašų į sprogmenį, galimas grėsmes ir skaudžias pasekmes nepaisant saugumo.
Jaunesniųjų stovykloje svečiavosi Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento Pilietiškumo ugdymo skyriaus vyriausiasis specialistas Mindaugas Jonas Laucius, kuris stovyklautojams pasakojo apie tarpinstitucinį bendradarbiavimą tarp Lietuvos kariuomenės ir VSAT taikos ir karo metu, organizavo stovyklavietės įrengimo miške bei laužo įkūrimo praktinius užsiėmimus.
Jaunieji pasieniečiai sužinojo apie VSAT, KAM ir policijos bendradarbiavimą karo atveju, tarnybų skirtumus ir panašumus bei argumentus, kodėl visos šios tarnybos mūsų valstybei yra svarbios ir reikalingos.
Kadangi pareigūnu tapti neįmanoma ignoruojant sportą, savanoris instruktorius, kovos menų meistras, Artūras Vanagas iš Vilniaus miesto karate Goju Ryu klubo „Dojo“ sutiko pravesti savigynos ir sporto užsiėmimus abiejų pamainų stovyklautojams. Pas vyresniuosius sporto meistras atvyko lydimas gausios 7 narių šeimos, kurių mažiausiems dvynukams – vos daugiau kaip metukai. O pas mažuosius stovyklautojus Arūnas atvyko dviračiu! Iki Kauno atriedėjęs traukiniu, sėdo ant dviratės transporto priemonės ir 70 kilometrų atstumą įveikė mindamas. Mažiesiems pravedęs savigynos ir sulaikymo treniruotes parmynė atgal iki Kauno ir sėkmingai grįžo traukiniu į Vilnių. Jaunuoliai dar ilgai stebėjosi trenerio ištverme ir, įtikinti, kad ir jie taip gali, jei tik treniruosis, vieni kitiems perpasakojo šią istoriją.
Naujų emocijų ir žaismingumo mažųjų stovykloje įnešė Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto užkardos atstovė Rima Zmitrovičienė, kuri vienijo vaikus vieną po kito organizuodama linksmus ir sportinius žaidimus bei estafetes. Vėliau dalinosi pasienietiška darbo patirtimi ir, kadangi pati yra medžiotoja, ant laužo virė žvėrienos šiupinį. Abejingų patiekalui nebuvo.
Šiais metais prie stovyklos komandos prisijungė ypač motyvuotas jaunųjų Šnipiškiečių atstovas Naglis Kmieliauskas, kuris pasirodė labai atsakingas bei patikimas. Vaikinas domisi karyba ir yra puikus muzikantas. Karts nuo karto prisilietęs prie gitaros stygų, ypač vakarais prie laužo, kai visi jau būdavo pavargę, sugebėdavo išsklaidyti net patį didžiausią draugų nuovargį. Stovyklos rikiuotėse skambėjo ir pasieniečių himnas. Jį ir kitų jaunimo mėgstamų dainų stovyklautojus taip pat mokė Naglis.
Stovyklų vadovai ir savanoriai jau treti metai kuria griežtas taisykles ir puoselėja išsikeltas vertybes. Čia visi žino savo pareigas. Pageidaujama drausmė ir atsakomybė. Čia už necenzūrinius žodžius burną skalauti reikia su druskos tirpalu. Čia vertinamas kiekvienas. Skatinama drąsa. Visi daiktai turi savo vietas. Kategoriškai draudžiamos ir netoleruojamos patyčios. Vienas atsako už visus, visi – už vieną. Komandinis darbas privalomas ir turi būti darnus. Visi turi rūpintis kiekvienu komandos nariu, pastebėti visus. Problemos atveju visi turi galvoti, ką galima padaryti, kad būtų geriau, o ne kodėl nepadarė, kitu atveju skiriamos nuobaudos, susijusios su sportu – bėgimas, atsispaudimai ir pan. Kaltinimai niekur ir niekada netoleruojami. Visi turi pradėti nuo savęs. Jeigu kažkas blogai, klausiame, ką aš galiu padaryti, kad būtų geriau. Keičiant požiūrį, keičiamės mes. Svarbu suprasti, kad negatyvas niekur nenuves, o pokytis esu aš. Kritikuoti galima tik tuo atveju, jeigu aš galiu imti ir parodyti, kaip padaryti geriau. Mokomės dėkoti. Svarbu ieškoti visų asmenybių stiprių pusių, o ne silpnų, pliusų, o ne minusų. Minusus pripažinti, įvardinti bei keisti į pliusus. Čia leidžiame sau ir kitiems klysti. Klaidas įvardijam kaip pamokas. Mokomės priimti kitokį nei aš ir jį gerbti. Neteisti ir suprasti. Atjausti. Atsisakyti stereotipų. Stebėti savo elgesį, analizuoti ir jį tobulinti. Tapti geresniu. Spręsti problemas ir konfliktines situacijas. Čia visi žino, kad stiprūs žmonės kartais verkia. Jausti nėra gėda ar blogai. Jausmai būna įvairūs ir juos reikia priimti, su jais išbūti. Mokomės valdyti pyktį, stebėti iš kur jis kyla. Kurti. Tikėti. Mylėti save, kitą ir savo šalį.
Iniciatyvos ir idėjų pilna vadovų komanda, suinteresuota sąmoningo ir pilietiško jaunimo ugdymu, pasižymėjo nuoširdumu, sąžiningumu, ypač pagarbiai besielgiantys su visais vaikais greitai įgavo jaunimo pasitikėjimą ir pavergė jų širdis. Kai kurie vaikai tėvų pristatyti kaip maištaujantys paaugliai, radę vyriškumo pavyzdį, stovykloje noriai dirbo visus darbus, rodė iniciatyvą, siūlė pagalbą, teikė idėjas, patys organizavo užsiėmimus, drausmino nepaklusnesnius ir net užėmė instruktorių pareigas.
Prieš atsisveikinant visiems buvo įteiktos padėkos. Vieniems už ryžtą ir drąsą, kitiems už pagalbą organizuojant stovyklą bei pasieniečio profesijos viešinimą. Vaikai rinko patikimiausią kolegą, su kuriuo galėtų eiti į tarnybą jei kiltų grėsmė sveikatai ir gyvybei. Šis įvertinimas buvo labai svarbus ir motyvuojantis. Taip pat slaptu balsavimu buvo išrinkti vaikai, labiausiai sustiprėję, kurie nepasidavė kai buvo ypač sunku ir viską įveikė. Visiems jiems buvo įteikti suvenyrai. Jaunuoliai vienas kitam tradiciškai pynė trispalves draugystės apyrankes, vienbalsiai užtraukė Jaunojo pasieniečio himną ir ruošėsi atsisveikinti.
Visai nesvarbu, kad kai kurių užduočių metu keli stovyklautojai, įkritę į upelį, sušlapo, o kai kuriems net patį pirmąjį žygį įveikti buvo iki ašarų sunku. Kai kas neslėpdamas sakė, kad norėjo jau pirmą dieną grįžti namo… Tačiau visi išvyko patenkinti. Trumpai tariant – atsiskleidė iš geriausios pusės ir sustiprėjo. Sprendžiant iš tėvelių padėkų ir prašymų leisti dalyvauti kitais metais bei stebint emocionalų jaunuolių atsisveikinimą, buvo akivaizdu, kad vaikams stovykla tikrai patiko.
Sugrįžtant į prisiminimus apie jau įvykusias vasaros stovyklas, padėkoti už kartu sėkmingai ir prasmingai praleistą laiką tikrai yra kam. Pirmiausia, bendraminčiams – už palaikymą. Vilniaus pasienio rinktinės kolegoms – už pagalbą sprendžiant įvairius organizacinius klausimus. Luknei Kuncaitytei, kuriai tėra metukai ir keli mėnesiai, – už kantrybę tėvelių užimtumo toleravimą ir komunikabilumą, už ištvermę kai kurių žygių metu keliaujant kartu ir šypseną. Asociacijai „Šnipiškiečių namai“ ir Jaunojo pasieniečių būrelio vadovui Algirdui Gražiui, verslininkams Arūnui ir Linai Tarnauskams – už rūpestį bei visokeriopą pagalbą organizuojant stovyklą. Kavinei „Kiba“ – už skanų maistą ir kolektyvui – už puikų aptarnavimą. Specialistams, radusiems valandėlę tarnybos metu, ir ypač tiems, kurie neatlygintinai skyrė šiam tikslui savo laisvą laiką – už įdomią programą. Vaikams – už tai, kad jie yra žingeidūs ir domisi tarnyba Tėvynės labui, saviugda bei leidžia iniciatoriams kartu su jais kurti ir tobulėti.
Daugiau stovyklos akimirkų:
Straipsnį pagal https://www.jpb.lt/ informaciją parengė Jolita Kuncaitienė , nuotraukos – iš stovyklautojų archyvo.